---

Liudininkas NSO skaidrių parodoje Kopenhagoje papasakojo Lafontenui tuo metu dirbęs medkirčiu Vestra Norlande(Vestra Norrland) Švedijoje. Šeštą valandą ryto jis ir dar du vyrai (broliai) kirto medžius ir staiga išvydo dangų skrodžiantį cigaro formos objektą, kuriam akivaizdžiai kažkas atsitiko. Manydami, jog tai lėktuvas, jie nuskubėjo į vietą, kur jis turėjo nukristi, ir tikėjosi išgirsti kurtinantį sprogimą. Deje, juos tik apakino tylus ryškios šviesos blykstelėjimas. Po kelių akimirkų pajuto, kad juos stipriai traukia šviesos link. Medkirčius parbloškė ant žemės, o virš jų objekto link skriejo medžių šakos ir nuolaužos. Tai truko labai trumpai, bet trauka buvo tokia stipri, kad vyrai susižeidė, atsitrenkę į medžio kamieną. Atsigavę jie priėjo prie pat katastrofos vietos, tačiau labai nustebo nieko neradę, tik pasliką kūną, kuris atrodė miręs. Medkirčiai nusprendė, kad lėktuvas įkrito į netoliese tekančią upę, o pilotas sugebėjo iš jo iššokti.

Tačiau būtybė buvo gyva. Kai vienas iš trijų vyrų prisiartino ir norėjo prisiliesti, ji atšoko atgal kęsdama skausmą, ir puikiai švedų kalba paaiškino, kad jaučiasi tarsi elektros srovės nukrėsta, todėl patarė nesiartinti. Būtybė buvo tik apie 120 centimetrų ūgio, didele galva, apaugusia minkštais kaip pūkelis baltais plaukais. Kūną supo švytinti aura. Jo oda buvo gelsvai rausva, o išvaizda priminė rytietį. Kažokia proto galia privertė du liudininkus palikti įvykio vietą, tačiau trečiasis dvi valandas stebėjo, kaip pamažu nyksta švytinti aura, kol pagaliau būtybė mirė. Prieš tai ji papasakojo, kad kelios ateivių rasės lanko Žemę ir turi tam tikrų tikslų. Kitos tik skrenda pro šalį ir pararelę visatą. Tariamai ištarti mirštančio ateivio žodžiai buvo labai mįslingi: "Ne savo noru ateini ir ne savo noru išeini. Mūsų gyvenimas kaip rūkas". Netrukus po šių žodžių aura išgaravo. Kaip ir buvo paprašyta, Lafonteno liudininkas įmetė sieros kvapą skleidžiantį kūną į upę, kurioje, kaip jį perspėjo, įvyko cheminė reakcija ir būtybė "ištirpo".

:o:D:D