---

Mano vardas Rimas. Sulaukiau 13 metų. Bet kai kurie pusdurniais manimi netiki ir sako, kad aš mėgstu knisti protą. Kiti žąsinai sako, kad ir Tavęs nėra, kad tu esi tik makaronas. Tačiau nuo tokių kalbų aš įsiuntu kaip velnias, imu staugti kaip stirna ir pasislepiu rusi. Ʋinai, kur sėdžiu, kai rašau šitą laišką? Ogi miške! Nes mano tėvai yra menininkai. Jie mano, kad tie, kas rašo laiškus Kalėdų Seneliui, yra visiški muzikantai. Kaip supranti, mano gyvenimas su jais yra nepakeliama. Dažnai jie manęs nesupranta. Jie neleidžia klausytis tokios muzikos, kokia man patinka, ir sako, kad Mamontovas yra tikras kiaulė, Ʋas dainuoja blogiau negu Ʋalgiris, o Butkutė - apskritai žvirblis. Net mano bendraklasiai mano, kad esu šiek tiek morka, nes per pamokas miegoti, o per pertraukas stuktelnų. Mokykloje aš jaučiuosi kaip kalėjime, o namuose tupiu kamputyje kaip utelė. Ir bandau tėvams įrodyti kad man greičiausiai triperis. Tačiau mano tėvai sako, kad visas ligas, o ypač šitą, geriausiai gydo silkė tris kartus per dieną. Bet aš manau, kad mane galėtų išgelbėti tik namas. Kaip manai, ar tokia dovana tilptų po kalėdine eglute? O gal galima, kad ta eglutė būtų ne mano namuose, bet kaime? Pažadu, kad tada būčiau sveikas (-a) kaip agurkas, ramus (-i) kaip kėdė ir išmintingas (-a) kaip Valinskas. Nors tu turbūt supranti, kad pusė mano laiško yra vanduo, o kita pusė - žirniai, tačiau dovanos aš tikrai labai labai noriu. Blogiausiu atveju, galėtum padėti po eglute bent pinigų - manau, pakaktų 3 litų. Mielas Seneli, nebūk Šuo, išpildyk mano prašymą!

Be komentaru...